Projekto rezultatai

Pagrindiniai projekto rezultatai apima biotechnologijų intelektinės nuosavybės teisinės aplinkos, biotechnologijų srities viešosios politikos instrumentų bei Lietuvos ir Arizonos valstijos (JAV) biotechnologijų MVĮ analizę.

Intelektinė nuosavybė šiuolaikiniame technologijų (ir ypač biotechnologijų) versle gali būti pagrindinis įmonės turtas ir vertės generatoriaus, tačiau tam ji reikalauja aktyvių pastangų, dėmesio ir reikšmingų sąnaudų. Intelektinė nuosavybė versle yra bevertė jeigu ji nėra efektyviai valdoma. Esamuose mokslo darbuose Lietuvoje intelektinės nuosavybės valdymas ir jo strateginiai aspektai iš esmės nenagrinėti. Be to, įprasta apie intelektinę nuosavybę kalbėti abstrakčiai. Nėra aiškiai suprantama, kad skirtingoms technologinėms sritims aktualus savitas intelektinės nuosavybės teisių kompleksas ir saviti intelektinės nuosavybės valdymo sprendimai.

Intelektinės nuosavybės institutas reaguodamas į technologinį progresą iš esmės specializuojasi. Šios procesas yra globalus ir menkai priklausantis nuo to kas vyksta Lietuvoje. Vien dėl kritinės masės specialių teisinių taisyklių šuo metu jau galima kalbėti apie biotechnologijų intelektinės nuosavybės institutą arba savotišką sui generis biotechnologinių inovacijų teisinę apsaugą. Be to toks specializacijos procesas vyksta ir konkrečių technologijų atžvilgiu, pavyzdžiui genetinės medžiagos patentavimui yra taikomos savitos specialios taisyklės, kurios reikšmingai skiriasi nuo mažoms molekulėms ar baltymams taikomų patentų taisyklių. Biotechnologijų kontekste kai kurios intelektinės nuosavybės formos yra žymiai svarbesnės už visas kitas – ypač išsiskiria komercinės paslaptys ir patentai.

Komercinės paslaptys biotechnologijų kontekste neturi būti nuvertinos, nes biotechnologijų verslui ir mokslui būdinga ilga iki-patentinė stadija kaip patentuoti delsiama dėl ilgo technologijos validavimo, dėl strateginių priežasčių (nenorint atskleisti tyrimų konkurentams) ar dėl lėšų trūkumo. Komercinės paslaptys reikalauja specifinių vadybinių ir teisinių sprendimų – didele dalimi jos priklausomos nuo tinkamų vidaus dokumentų ir konfidencialumo sutarčių, kad būtų užtikrinta jų apsauga įmonėje. Beje, aiškesnis sprendimų procesas ir dokumentavimas įmonėse yra naudingas ir patentavimo požiūriu.

Patentai kaip svarbiausia inovatyvių žinių teisinės apsaugos forma per kelis pastaruosius dešimtmečius tapo ypatingai sudėtinga, fragmentuota ir įvairiose šalyse besiskiriančia intelektinės nuosavybės teisių sistema, kurios sudėtingumas dėl globalizacijos ir eksponentiškai augančio patentinių paraiškų skaičiaus pasaulyje nuolat didėja, o prieinamumas ir kaštų/vertės santykis nuolatos mažėja. Tai ypač pasakytina apie naujas technologines sritis kaip biotechnologijos, kuriose be patentų sistemos problemų, egzistuoja didelis teisinis neapibrėžtumas, nėra aiškios praktikos ir patirties. Didžiausia patentų problema yra jų nacionalinis ribotumas. Tarptautiniu mastu automatiškai galiojančių patentų šiuo metu nėra. Tarptautinę apsaugą galima pasiekti tik patentuojant atskirose šalyse ar regionuose (Europos Patentų Organizacijoje), kas yra labai brangus, painus ir specialių žinių reikalaujantis procesas.

Deja, intelektinė nuosavybė ir patentinė apsauga Lietuvoje iš esmės yra mitologizuota ir sukomercinta, remiasi nebeaktualiu supratimu apie tarptautinio patentavimo tikslus ir veiksmus. Dauguma bendrinės informacijos pateikiamos apie patentus ir patentavimą tarnauja tik savitiksliams (savęs pateisinimo)  interesams tarp patentų biurų ir patentinių patikėtinių. Tai ypač ryšku tokiose valstybėse kaip Lietuva. Tokiose mažose rinkose su retomis išimtimis yra neįmanoma sukaupti tokią patirtį ir patentines žinias, kurios būtų pakankamos naviguoti tarptautinio patentavimo vandenis visose technologijų srityse (ypač tokiose specializuotose kaip biotechnologijos). Dėl to mokslas ir verslas iš esmės švaisto lėšas ir laiką teikdamos bevertes patentines paraiškas ir pritrūksta resursų lemiamiems patentavimo etapams tose rinkose, kur realiai yra technologijos klientai. Savitikslių patentų biurų ir patentinių patikėtinių peršamame scenarijuje verslas registruoja neinovatyvias ir nominalias intelektinės nuosavybės teises, kurios de facto yra neaktualios nei jų klientams, nei konkurentams, tačiau generuoja pajamas patentų biurams ir patentiniams patikėtiniams. Verslo vertės tokia intelektinė nuosavybė nekuria.

Istoriškai nusistovėjusios patentavimo strategijos nebekuria ypatingos pridėtinės vertės, kadangi jos tiesiog nepritaikytos šiuolaikinio mokslo ir verslo realijoms bei konkurencijai globalioje rinkoje.

Šiuo metu Europos Patentų sistema išoriškai išgyvena pakilimą (naujai pateikiamų Europos Patentų paraiškų skaičius kasmet labai ženkliai auga), tačiau analizuojant giliau matyti, jog sistema išgyvena didelę vertės krizę ir neatitikimo mažų technologinių įmonių poreikiams krizę. Europos Patentų sistema faktiškai nutolo nuo pačių Europos inovatorių poreikių ir labiau tenkina užsienio (ypač naujų didžiųjų valstybių, pvz. Kinijos, poreikius). Europos Patentų kaštai yra dramatiškai dideli, o teikiama nauda yra ribota.

Turint omenyje Europos technologijų (ir ypač biotechnologijų) rinkų fragmentaciją visa tai paverčia Europos Patentus nepatraukliais verslo požiūriu. Net ir Bendrojo galiojimo Europos Patentai šią situaciją pakeis menkai. Galima prognozuoti, kad individualiems inovatoriams, startuoliams ir mažoms technologinėms įmonėms naujieji Bendrojo galiojimo Europos Patentai iš esmės situacijos nepagerins. Nedidelį Bendrojo galiojimo Europos Patentų atpiginimą atsvers žymiai padidėjęs patentų sistemos sudėtingumas ir dar labiau išaugęs patentinių paraiškų skaičius. Šiuo metu ir esama Europos Patentų, ir kuriama Bendrojo galiojimo Europos Patentų tarnauja tik iš esmės neribotais resursais disponuojančioms tarptautinėms korporacijoms, ir jau minėtiems patentų biurų interesams.

Pažymėtina, kad didžiausi patentavimo kaštai yra latentiniai – patentų gynimo kaštai, apie kuriuos dauguma pareiškėjų ir išradėjų (taip pat viešosios politikos formuotojų) išvis nenutuokia. Šie kaštai patentavimo kaštus gali viršyti dešimtimis kartų ir dėl to yra visiškai nepakeliami nedideliems inovatoriams. Patentų teisės, kurios yra neginamos arba negali būti apginto pažeidimų atveju yra žymiai mažiau vertingos įmonei. Maža įmonė ar startuolis neturi realių galimybių iniciuoti teisinius procesus  savo teisių gynimui, ypač užsienio šalyse, todėl tokioms įmonėms patentų teisių gynimas yra „neefektyvus, neproduktyvus ir nepageidautinas“. Atsižvelgiant į tai, priimdamos patentavimo sprendimus įmonės turi atsižvelgti ne tik į patentavimo kaštus ir patentų teikiamą naudą, tačiau realiai įsivertinti ar turės galimybes ginti savo patentus užsienio šalyse. Tokia situacija didina komercinių paslapčių kaip intelektinės nuosavybės apsaugos formos patrauklumą ir turi skatinti įmones racionaliai ir fokusuotai priimti sprendimus dėl tarptautinio patentavimo.

JAV yra seniausia, labiausiai išvystyta ir sparčiausiai (ekonominės vertės požiūriu) auganti biotechnologijų rinka pasaulyje. JAV įvairiais vertinimais sudaro 40-50% pasaulinės biotechnologijų rinkos. JAV biotechnologijų rinka yra vieninga ir vientisa rinkodaros leidimų, teisių gynimo ir patentiniu požiūriu. JAV patentų jurisdikcija yra liberalesnė nei Europos Patentų Organizacijos jurisdikcija ir daugelis nacionalinių Europos šalių jurisdikcijų biotechnologinių išradimų patentabilumo požiūriu. Kitos šalys (net ir biotechnologijose lyderiaujančios šalys kaip Japonija, Šveicarija ar Izraelis) rinkos dydžiu atsilieka nuo JAV dešimtimis kartų. Europos Sąjunga apskritai nėra viena rinka nei rinkodaros leidimų, nei patentų požiūriu. Dėl šių priežasčių biotechnologijų patentavimui su didele atsarga nėra jokių kitų prioritetų ir alternatyvų kaip tik siekti JAV patentinės apsaugos. Biotechnologijų verslas ir mokslas tokiose šalyse kaip Lietuva privalo orientuotis į JAV rinką ir patentuoti savo išradimus prisitaikant prie patentinių taisyklių JAV arba netgi teikiant pirmenybę patentavimui JAV.

Nepaisant minėto globalios biotechnologijų rinkos disbalanso (kuriame JAV užima dominuojančią padėti) šiuo metu biotechnologijų mokslo plėtra ir biotechnologijų verslas yra įvardijamos kaip prioritetinė plėtros sritis vos ne kiekvienoje pasaulio valstybėje. Biotechnologijų mokslo ir verslo plėtra gausiai linksniuojama Europos Sąjungos ir Lietuvos inovacijų, mokslo ir technologijų viešosios politikos dokumentuose. Deja, nacionalinėje mokslo ir inovacijų viešojoje politikoje Lietuvoje apsiribojama abstrakčiais samprotavimais apie didelį potencialą, esamą įdirbį, didelę pridėtinę vertė ir panašiai, aiškiai neįsivardijama ir nesuprantama kodėl JAV biotechnologijų industrija tapo prioritetinė ir ką konkrečiai ji duoda visuomenės socio-ekonominei raidai. Reali nacionalinės viešosios politikos abstraktumo priežastis yra aklas viešosios politikos orientavimas į lyderius, nesuvokiant pirminių tikslų. Būtent pirminių tikslų nesuvokimas yra didelis nacionalinis viešosios politikos trūkumas, kuris užkerta kelią pasiekti norimą aukštesnįjį tikslą – sparčią biotechnologijų mokslo ir verslo plėtrą Lietuvoje.

Tikrąją biotechnologijų naudą ryškiai parodo palyginamoji dviejų madingų technologinio verslo sričių – biotechnologijų įmonių ir informacinių technologijų įmonių – analizė lokalių darbo vietų kūrimo, darbo vietos kuriamos pridėtinės vertės ir antrinių privalumų požiūriu. Biotechnologijų verslas pasirodo generuoja ne tik didesnę pridėtinę vertę vienam darbuotojui, tačiau biotechnologijų sektorius sugeba produkto vystymo cikle (5-10 metų) išlaikyti pagrindinius darbuotojus net ir santykinai mažiau pasiturinčiose bendruomenėse, kol yra užtikrinta prieiga prie mokslinių tyrimų infrastruktūros ir kritinė masė žmonių, dirbančių toje srityje. Be to, net jei biotechnologijų startuolis nėra ekonomiškai sėkmingas, jis vis tiek užtikrina tam tikrus mokslinius pasiekimus ir vertingą liekamąją akademinę produkciją. Biotechnologijų startuolių komandos, susibūrusios į vieną geografinę vietovę ir bendradarbiaujančios su universitetais mažiausiai 36 mėnesius yra linkusios pritraukti jaunesnius talentus (ypač magistro ir doktorantūros studentus). Tuo pačiu padidinamas bendras socialinis-ekonominis poveikis visuomenei. Antrinis socialinis-ekonominis poveikis koreliuoja su ilgais verslo ciklais bei priklausomybe nuo infrastruktūros.

Šie unikalūs biotechnologijų verslo pranašumai yra visiškai nesuvokti esamoje inovacijų, mokslo ir technologijų viešojoje politikoje Lietuvoje. Esami viešosios politikos instrumentai yra generiniai ta prasme, kad jie suplaka visas technologines sritis į viena, orientuojantis į visiškai netvarius ir trumpalaikius rezultatus ir neatsižvelgiant į unikalų skirtingų technologinių sričių profilį. Biotechnologijų plėtrai tokia situacija yra katastrofiška – kadangi didžioji paramos dalis faktiškai tenka toms sritims (taip pat ir pačių biotechnologijų sektoriaus viduje), kurios gali sugeneruoti tik greitus trumpalaikius finansinius rezultatus. Tvariems ilgojo laikotarpio rezultatams ir antriniams socio-ekonominiams efektams iš esmės užkertamas kelias.

Kitose šalyse biotechnologijų plėtrai naudojami specialūs viešosios politikos instrumentai, atsižvelgiantys į biotechnologijų specifiką ir ilgus verslo ciklus. Ši geroji praktika turi būti perimta Lietuvoje, jeigu norime ne tik deklaruojamos bet ir realios biotechnologijų sektoriaus plėtros.

Deklaruojami biotechnologijų rėmimo prioritetai Lietuvoje gerokai prasilenkia ir su realiu reikšmingų mokslo ir verslo klausimų teisiniu reglamentavimu arba pasiklysta jo detalėse. Šios nepatenkinamos situacijos vaizdūs pavyzdžiai yra biobankų ar žaliosios biotechnologijos reglamentavimas Lietuvoje. Lietuva buvo bene paskutinė Europos Sąjungoje įteisinusi biobankų veiklą (nors ir tai padaryta su dideliais apribojimais), o pažangi žalioji biotechnologija Lietuvoje praktiškai uždrausta. Antimokslinį teisinio reglamentavimo pobūdį Lietuvoje iliustruoja ir diskusijos dėl pagalbinio apvaisinimo klausimų 2016 m. pabaigoje.

Bendrai, viešosios politikos ir teisinio reguliavimo situaciją Lietuvoje apibūdina deklaruojama biotechnologijų sektoriaus plėtros skatinimo politika, kuri realiai yra tik generinė technologinio mokslo ir verslo skatinimo politika, kuri netinka ir yra nepritaikyta biotechnologijų verslui. Dėl to per daugiau nei dešimtmetį politinės pastangos neduoda norimų rezultatų.

Panašiai kaip ir bendraisiais biotechnologijų plėtros klausimais, nei viešoji politika, nei įmonės Lietuvoje nesupranta kas tai yra intelektinės nuosavybės strategija ir kad įmonėms reikia ne intelektinės nuosavybės per se, o būtent verslo vertę kuriančios intelektinės nuosavybės. Biotechnologijų įmonių tyrimas rodo, kad patentavimas Lietuvoje iš esmės yra be aiškios strategijos. Daugiausia patentuojama pagal tradicines patentines schemas, kurios menkai tinka biotechnologijoms, tačiau tinka nusistovėjusiai patentų sistemai ir jos tradiciniams žaidėjams. Patentavimo tikslai nėra įsivardijami ir suvokiami dėl to įmonių resursai skirti patentavimui yra išnaudojami pusiaukelėje. Keletas esamų sėkmės pavyzdžių Lietuvoje – ypač jų orientacija į patentavimą ne Lietuvoje, tą ryškiai parodo. Kaip jau minėta, norime ar nenorime dėl politinių ar geografinių priežasčių, tačiau Lietuvos biotechnologijų mokslas ir verslas privalo orientuotis į prioritetinį patentavimą JAV arba patentavimą kitose tikslinėse rinkose. Manytina, kad verslo įmonės turėtų svarstyti netgi pirminių patentų paraiškų pateikimą JAV kaip galimą racionalią ir efektyvią patentavimo strategiją. Reali alternatyva gali būti tik labai tikslingas patentavimas tose rinkose, kuriose įmonė numato parduoti ar licencijuoti savo technologiją, produktus ar paslaugas.

JAV įmonių tyrimas net ir atliktas biotechnologijų mokslo ir verslo požiūriu periferinėje (nelyderiaujančioje) valstijoje (kuri pasirinkta būtent dėl analizės prieinamumo ir didesnio palyginamumo su Lietuva) rodo visiškai priešingą įmonių patentavimo paveikslą nei Lietuvoje – įmonės patentuoja tik ten kur yra jų klientai ir tik tada, kai to reikia. Turėdamos mažiau žmogiškojo resurso JAV įmonės labiau geba konvertuoti turimą intelektinę nuosavybę į verslo vertę.

Tyrimų metu atliktos analizės ir empirinių tyrimų išvados aiškiai rodo, kad esama situacija Lietuvoje yra nepatenkinama ir sufleruoja pokyčių rekomendacijas ar bent jau jų gaires. Toliau pateikiamos rekomendacijos yra orientuotos į Lietuvos situaciją, tačiau tikėtinai gali tikti ir kitoms panašioms šalims.

Makro lygio (valstybės lygio) rekomendacijos

Siekiant paskatinti biotechnologijų mokslo komercinimą ir biotechnologijų verslo plėtrą Lietuvoje:

  • Privalu skubiai peržiūrėti viešosios politikos instrumentus – parama turi būti orientuota ne į abstrakčią technologijų plėtrą, o į lokalių aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą, kadangi net ir tuo atveju jeigu jos bus laikinos (ekonomiškai netvarios dėl verslo nesėkmės) lokaliai liks sukurta antrinė vertė, kuri ilgainiui gali virsti į ir ekonominę naudą.
  • Biotechnologijų sritis dėl savo specifikos ir unikalaus socio-ekonominės naudos profilio nusipelno specialių viešosios politikos instrumentų. Be to, biotechnologijų sričiai turi būti ilgalaikių paramos instrumentų atsižvelgiant į ilgus biotechnologijų verslo ciklus.
  • Viešosios politikos instrumentuose turi būti teikiamas prioritetas verslo inovacijoms Mokslo infrastruktūra (laboratorijos, prietaisai ir net personalas) turi būti prieinama Lietuvos verslui už savikainą. Mokslo darbai nereikalingi verslui turi būti atliekami antraeiliai. Būtina įsisąmoninti, kad su ypač ribotais resursais taikomasis MTEP darbas turėtų būti Lietuvos prioritetas.
  • Parama turi būti skiriamas tyrėjams ir MTEP darbui, nelygu kur jis atliekas. Tai reiškia, kad tyrėjams dirbantiems moksle ir versle turi būti prieinami tie patys paramos instrumentai, o parama teikiama paritetiniais pagrindais
  • Būtina toleruoti neigiamus ekonominius rezultatus įmonėse. Biotechnologijų versle pelną uždirba geriausiu atveju 1 iš 10 verslo projektų, o inovatyviausi projektai yra ne tie, kurių vertė matuojama įmonės pajamų padidėjimu ar eksporto rodikliais per pora projekto metų. Netoleruotina, kad biotechnologijų MTEP projektų vieninteliai vertinimo kriterijai yra per 24 mėn uždirbamas pelnas ar eksporto rodikliai.
  • Galiausiai turi būti kritiškai peržiūrėta Valstybino patentų biuro veikla. ilguoju laikotarpiu apskritai reikėtų pradėti diskusiją apie nacionalinės patentų sistemos ateitį Lietuvoje, nes šiuo metu ji yra brangi ir nekuria reikšmingos pridėtinės vertės nei valstybei, nei mokslui, nei verslui.

Mikro lygio (įmonės lygio) rekomendacijos

Siekiant didesnio intelektinės nuosavybės efektyvumo ir didesnės verslo vertės biotechnologijų įmonėse Lietuvoje:

  • Reikėtų labiau orientuotis į intelektinės nuosavybės strategiją, o ne į nominalų intelektinės nuosavybės turėjimą. Intelektinės nuosavybės strategijos pagrindinis uždavinys – susieti įmonės intelektinę nuosavybę su įmonės verslo tikslais. Analogiška rekomendacija mutatis mutandis gali būti taikoma ir neverslo organizacijoms, pavyzdžiui universitetams.
  • Įmonių intelektinės nuosavybės valdymas turi būti grindžiamas iš anksto patvirtina metodologija ir įmonės vidaus dokumentais dėl intelektinės nuosavybės.
  • Įmonės turi suvokti investicijas į intelektinę nuosavybę ir ypač į patentus visų pirma kaip ilgalaikį vadybinį ir finansinį įsipareigojimą. Patentavimo kontekste turi būti įvertinama mažiausiai 5 metų išlaidų perspektyva, išlaidos patentų palaikymui, patentų gynimo galimybės ir kaštai.
  • Įmonių sprendimai dėl intelektinės nuosavybės turi būti pagrįsti orientacija į verslo tikslus, tikslines technologijos, produkto ar paslaugos rinkas ir klientus. Dėl to bendrai rekomenduotina orientuotis į tas šalis, kuriose yra ypač didelė rinka ir žemesni įėjimą į šią rinką barjerai (pvz. JAV). Įmonės turėtų svarstyti netgi pirminių patentų paraiškų pateikimą JAV kaip galimą racionalią ir efektyvią patentavimo strategiją. Reali alternatyva gali būti tik labai tikslingas patentavimas tose rinkose, kuriose įmonė numato parduoti ar licencijuoti savo technologiją, produktus ar paslaugas.
  • Biotechnologijų įmonėms reikėtų vengti investicijų neinovatyvias ir nominalias intelektinės nuosavybės teises, kurios de facto yra neaktualios nei jų klientams, nei konkurentams. Prekių ženklai įmonėms naudingi tik tuo atveju jei produktai ar paslaugos yra mažiau inovatyvūs ir orientuoti į vartotojus (fizinius asmenis).
  • Vertinant intelektinę nuosavybę įmonėje (įmonės įsigijimo ir pan. atveju) reikia pirmiausia atsižvelgti į jos kuriamą verslo vertę.